-01-cropped%20(1).svg)
Jie pasiruošę, nori, bet dar nėra gamybos ekspertai. Visur Europoje atsiranda etiškų mažų ir vidutinių mados prekių ženklų. Puiki žinia gamintojams, kurių bendra misija – padaryti pramonę tvaresnę, tačiau yra „bet“. Kadangi jie yra nauji versle, šie jauni prekių ženklai paprastai turi nerealius lūkesčius dėl tvarios gamybos ir konkretaus susisiekimo.
Ar esate vienas iš šių specialių prekių ženklų? Klausykite, ką mūsų patyrę gamintojai turi pasakyti apie sąžiningą kainodarą, kad užtikrintumėte, jog pirmasis pasiūlymas būtų sėkmingas.
Mados gamyba vis dar remiasi principu, vadinamu „lenktynėmis į dugną“, o tai reiškia, kad įmonės konkuruoja siekdamos sumažinti išlaidas, gamindamos pasaulio pietuose, mokėdamos mažiausius atlyginimus ir rinkdamosi pigias gamyklas, veikiančias pavojingomis darbo sąlygomis. Pernelyg dažnai prekių ženklų savininkai ir pirkėjai mano, kad vietiniai, tvarūs tiekėjai, kurie nukrypo nuo šių susitarimų, vis tiek gali gaminti savo kolekcijas už tą patį kainų lygį – ar net pigiau. Bet ypač jei jie dirba su naujos kartos tvariomis technologijomis, tai nebūtinai tiesa, girdime iš dizainerės Sandros Andrade iš „Bless Internacional“. „Kai norime būti tikrai tvarūs, turime patirti papildomų išlaidų. Nuolat stengiamės pagerinti savo veiklos rezultatus, rūpindamiesi aplinka. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, medžiagos yra brangesnės, o įmonė turi užtikrinti darbuotojų socialinę atsakomybę, o tai reiškia, kad turime investuoti į kiekvieno žinias apie tvarumą. Tai nėra smulkūs tikslai, o be bendrų prekių ženklų pastangų jų tiesiog neįmanoma pasiekti.
„Gaminti tvariai – tai aplinkai nekenksmingų ir etiškai pagamintų medžiagų tiekimas“, – priduria Michaelas Klepaczas, Varšuvos „Natural Materials Unlimited“ įkūrėjas. „Nors galutinis produktas dažnai turi didesnę vertę dėl savo tvaraus pobūdžio, būtina suprasti, kad žaliavų ir etiško darbo kaina taip pat gali būti didesnė nei tradicinių gamybos būdų. Posakis „gauni tai, už ką moka“ ypač tinka šiame kontekste. Prekės ženklai turėtų būti pasirengę šiek tiek didesniems išlaidoms, tačiau galime būti tikri, kad jie teigiamai prisideda prie planetos ir visuomenės.
Klepacz pateikia mums paprastą formulę, kaip pirkėjams nuspręsti, kas yra minimali : „darbo kaina plius medžiagų kaina. Jei amatinio siuvimo darbas kaip Lenkijoje per valandą uždirba 7,5 euro, medžiagoms kainuoja 15 eurų už metrą, o drabužiui pasiūti užtrunka valandą, tai vien gamyba kainuoja 22,5 euro. Priklausomai nuo tokių veiksnių kaip objekto naujumas ir darbuotojams keliami standartai, sąžiningi kainų lygiai gali būti nustatyti žymiai aukštesni – ir tai turėtų būti vertinama kaip palankus pokytis.
Panašios taisyklės galioja ir mėginių ėmimui: paprastai jų kaina yra dvigubai ar net tris kartus didesnė už įprastą gamybos kainą, priklausomai nuo dizaino sudėtingumo. Ir jūs galite lengvai pridėti 1 procentą prie visų tvarios pakuotės gamybos sąnaudų – nors pradinės investicijos dažnai susigrąžinamos. Galų gale drabužiai gali būti parduodami už 2–4 kartus didesnę nei gamybos savikainą, todėl galutinė kaina atspindės tvarias prekės ženklo pastangas .
Etiškos mados kainodaros mechanizmai yra labai prasmingi, o prekės ženklai dažnai nežino, kada reikia stumdytis. Klepaczas tai vadina stulbinančia problema: „kartais jie paklausia kiniškų ar marokietiškų kainų. Taip pat matome daug prekių ženklų, kurie prašo pigių audinių, gaminančių mikroplastiką. Poliesterio nesiūlome, taškas. Prekės ženklai turi išmokti papasakoti naują istoriją, apimančią vietos darbo vietas, vietos ekonomikos palaikymą ir anglies pėdsakų mažinimą. Čia nėra prakaito dirbtuvių.
Panaši patirtis yra kasdienybė „Fush“, tvarių individualių drabužių gamintoja iš Serbijos. Turinio vadybininkas Nebojsa Durmanovičius: „Mums reali kaina būtų nuo 6 iki 15 eurų už marškinėlius ir nuo 20 eurų už megztinius ir gobtuvus. Jei klientai tikrai nori valdyti tvarų prekės ženklą, jie žinotų, kad didžiausią finansinį smūgį turi pats prekės ženklas. Tvarumas prilygsta darbuotojų teisėms į pragyvenimui reikalingą atlyginimą, o tai reiškia didesnę kainą. Matau, kad klientų tvarumo vizijoje dažnai trūksta socialinio faktoriaus, o tai suprantama, kai pagrindinis jų variklis yra nuraminti mases. Tačiau prekės ženklai tikrai turi suprasti, kad jie nėra tokioje platformoje kaip „Manufy“, kad surastų Europos Bangladešą.
Hana Fořtová iš NIL Textiles, žiedinės tekstilės tiekėjos iš Čekijos, priduria: „Prekiniams ženklams naudinga suprasti visus veiksnius, turinčius įtakos aukštesnėms gamybos kainoms ES. Reikia atsižvelgti į minimalų atlyginimą ES šalyse, energijos ir atliekų tvarkymo išlaidas, sertifikatus, atitiktį reikalavimams, atsakingus procesus ir novatoriškas technologijas. Apskritai drabužių iš tradicinių eksportuojančių šalių kainos yra mažesnės, tačiau daug didesnės išlaidos aplinkai ar žmonėms. Pamatysime skirtumą po poros metų, kai visi reglamentai įsigalios visa galia ir tie gamintojai negalės laikytis tų pačių žemų gamybos standartų.
Pagrindinis susirūpinimas prekių ženklams, kurie atgraso nuo sąžiningos kainodaros praktikos, yra pelno maržos praradimas. Tačiau efektyviai pranešus apie „kodėl“, slypinčią už šiek tiek aukštesnių mažmeninių kainų , šias baimes galima išspręsti. Galite pradėti pasakydami jiems bendrą nykščio taisyklę: jūs mokate kainą, kurią gaunate . Nesitikėkite aukštos kokybės gaminio mažais kiekiais už pigią kainą. Per daug geras, kad būtų tiesa sandoris rodo, kad medžiagos kokybė nuvilia arba su darbuotojais elgiamasi neetiškai.
Kelias į tvarią mados gamybą reikalauja didelių pradinių investicijų į ekologiškas medžiagas, etinius darbo standartus ir tvarius gamybos procesus. Etiški tiekėjai yra atviri šiam perėjimui, tačiau jų įsipareigojimas priklauso nuo prekės ženklų, kurie imsis lyderio vaidmens. Šie pionieriai turi ką nors padaryti, pradėti pokalbį su tiekėjais ir pajudinti ateities mados sistemą.
Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį, kad gautumėte paskutines naujienas, atnaujinimus ir pasiūlymus!